Geguþës ARTUMA – apie daugvaikystæ
 
 Naujasis „Artumos“ numeris skiriamas daugiavaikei motinystei – tam daugeriopam groþiui, kuris kaþkaip esmiðkai ir akivaizdþiai dera geguþës mënesá.

Juk geguþæ – tikras groþio triumfas! Visø motinø ir dangiðkosios Motinos, kiekvienos ðeimos ir paèios Sekminiø ugnies – Šventosios Dvasios, kuri, pasak tëvo kapucino Raniero Cantalamessos, ir pati yra kaip motina. Geguþës „Artuma“ ir pradedama ðio Popieþiaus namø pamokslininko knygos „Dvasios giesmë“ iðtrauka, liudijanèia, kaip motiniðkai Šventoji Dvasia mus veda á Tëvo artumà, o ðákart palydinèia þurnalo skaitytojà á gausiø, Dvasios palaimintø, ðeimø artumà.

Savo gyvenimus „ásipatoginusieji“ galbût atrastø joje savo „sveikam protam“ nesuprantamø dalykø (pvz., septyniø vaikø ðeimoje). Taèiau dauguma skaitytojø greièiausiai netvers dþiaugsmu, skaitydami, kaip nuostabiai ir su iðminties Dvasios dovana, daugiavaikës motinystës prasmæ suvokia tikrai nelengvo vargo, o neretai – visuomenës prieðiðkumo naðtà neðanèios mamos – apie tai Lauros Aleknienës ir Jolitos Pukelienës straipsniuose; kaip sesiø ir broliø vertæ – juk „viena futbolo komanda“ – sugeba suprasti vaikai, kalbinami Aldonos Atkoèiûnaitës; kaip vis dëlto sunku uþaugti vienturèiams (raðo Guostë Tamulynaitë); kaip ðiandienos dþiaugsmas turëti broliø ir sesiø atperka vaikystës nuoskaudas (pasakoja Eglë Dovydaitytë). Þurnalà skaitantiems tëvams psichologë Zita Vasiliauskaitë paþeria labai praktiðkø patarimø, kaip savo meilæ be skriaudos padalyti visiems vaikams. Taip jau bûna, kad jiems greit pasidaro per seklu begalinëje tëvø meilës jûroje. Kodël bûtina laiku atriðti vaikams sparnus, rodo gyvenimo pavyzdþiai Sigitos Purytës straipsnyje.

Á paèiø moters gelmiø – motiniðkumo refleksijà, neatidëliotinai svarbià ðiandien, kreipia spausdinamos þinomos ugdytojos Domicelës Petrutytës mintys. XX a. ðventoji Dþiana Bereta Mola, kurios istorija pasakojama geguþës „Artumoje“, vainikuoja daugiavaikës motinystës groþá ir visas motiniðkumo refleksijas visiðkai perkelia á motinos ðirdá, kurioje ir randasi (arba, deja, ne) patys tikrieji, në þodþiø nereikalaujantys apsisprendimai.

Daug apsisprendimø kasdien prireikia ir valdþios þmonëms: ið Algimanto Ramono straipsnio apie nacionaliná susitarimà dël ðeimos politikos atrodo, kad sunkiausiai kelià skinasi vertybinës srities sprendimai.

Apsispræsti dabarties skauduliø akivaizdoje tenka ir Baþnyèiai. Dr. Jono Malinausko, Tomo Vilucko straipsniuose dþiugu skaityti ir patvirtinimà, jog ir puolama ji renkasi tiesos kelià, ir savalaiká priminimà, kokia uola ið tiesø remiasi Baþnyèios pamatai.

„Baþnyèia nebijo atvirumo ir dialogo“, – sako apaðtaliðkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, kalbinamas Saulenos Þiugþdaitës. Ir jautriai primena, kad ði dabartinë situacija gali tapti ir proga „atsinaujinti mums patiems, atnaujinti ðeimas, atnaujinti visuomenæ“. Juk kaip kitaip, jei ji mums Motina, milijonus vaikø prie savæs glaudþianti, bet nei vienam vietos nepritrûkstanti, nei vienam Meilës nepagailinti.
  
 
   
Apie naujienø grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt